Kai būsiu alkana, noriu atminti, jog Tu esi mano vienintelis tikrasis maistas, jog dykumoje Tu alkai ir pasisotinai Tėvo ištartais žodžiais ir Jo valia.

Kai trokšiu, noriu atminti, jog iš Tavo širdies trykšta gyvojo vandens versmė, jog Tu esi tas Gyvasis Vanduo, kurio Tu davei samarietei ir kurio šiandien duodi man, nusidėjėlei, maldaujančiai prie Tavo gailestingumo durų. Aš noriu atminti, jog Tu nebegeri vynuogyno vaisių gėrimų, siūlydamas man daryti taip pat iki tikrosios ir vienintelės vestuvių puotos Karalystėje. Ant kryžiaus šiandien Tu susižadi su manimi ir sakai “trokštu” – kartu su Tavimi aš noriu trokšti sielų. Mano valgis ir gėrimas yra Tavo kūnas ir Tavo kraujas, Tavo žodis, Tavo sakramentai ir meilės klusnumas.

Kai man bus šalta, noriu atminti, jog Tu esi neužgęstanti Ugnis, nesudegantis krūmas; nusiausiu apavą, eidama pas Tave ir leisdama Tau mane išgryninti savo meilės ugnimi.

Kai man bus karšta, noriu atminti, jog Tu esi Uola, iš kurios trykšta gaivinantis šaltinis, jog Tavo gailestingumas numalšina nuodėmės deginimą.

Kai būsiu naktyje, noriu atminti, jog Tu esi Šviesa, gimusi iš šviesos, jog Tu esi Teisingumo saulė, nešanti išgydymą savo spinduliais, jog Tau nebėra tamsybės ir jog naktis tampa šviesia diena.

Kai nebematysiu kelio ir nebežinosiu, kur esu, noriu atminti, jog Tu esi Kelias, Tiesa ir Gyvenimas, jog Tu esi mane vedantis Piemuo.

Kai nebeturėsiu namų, noriu atminti, jog Tu, Dievo Sūnus, neturėjai net akmens galvai priglausti ir jog šiandien Tu įkuri savo buveinę mano širdyje, Tu leidi pasilikti Trejybėje, pasislėpusiai Tavo, o Jėzau, veido paslaptyje. Ir aš tikiu, kad Marija, Tavo ir mano Motina, yra vartai į Ją.

Kai vienuma bus per daug sunki mano trapumui, aš noriu atminti, jog Alyvų kalne Tu buvai vienas ir pasakei: “Budėkite ir melskitės”, ir noriu tikėti, jog tyloje Tu šnabždi man: “Ateik pas Tėvą ir priimk iš Jo rankų mano ir savo brolius, priimk Bažnyčią, mylėk Ją ir kartu su manimi aukok savo gyvenimą Jai”.

Kai per malonę Tu atvesi mane į neturtą ir kai nebebus nieko, išskyrus dykumą, aš noriu atminti, jog Tu esi Vargšas, kuriam priklauso Dangaus Karalystė, jog Tu vedi mane į dykumą, idant galėtum kalbėti man į širdį, ir jog “Tu esi”, ir šito man pakanka.

Kai nebeturėsiu nieko, aš noriu atminti, jog esu Tau ir Tu esi man.

Kai nebebūsiu niekas, aš tikėsiu, jog Tu esi viskas, Tu – mano vienintelė meilė, Tu – mano mylimasis.