„Aš degu uolumu dėlei Viešpaties“ (1 Kar 19,10)

Mumyse turi gyvuoti Dievo šlovės troškimas, beprotiškas noras, kad Jis būtų pažintas ir mylimas, remiantis Elijo, mūsų tėvo, degusio uolumu Viešpačiui (žr. 1 Kar 19, 10), Teresės Avilietės, mūsų motinos, kuri “galėjo tūkstantį kartų atiduoti savo gyvybę, kad išgelbėtų vieną iš daugelio žūstančių sielų” („Tobulumo kelias“, 1, 2), ir Kūdikėlio Jėzaus Teresės, mūsų sesers, kuri “būtų norėjusi mokyti Tavo vardu ir skelbti Evangeliją penkiose pasaulio dalyse” (rankraštis B, 3 r), pavyzdžiais. Mūsų širdys turi būti giliai sužeistos, matant suskaldytą, persekiojamą Bažnyčią, Evangelijos dar nepažįstančius ir abejingumo, materializmo, ateizmo apimtus ar sektų patrauktus brolius.

Marijai Magdalietei Jėzus pasakė: „Nelaikyk manęs… Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems…“ (Jn 20, 17). Mes nenorime ‘laikyti’ Viešpaties sau, bet dalysimės Juo su savo broliais ir seserimis.

Kai kurioms iš mūsų žodžiai „verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems“ taps tiesiog buvimu maldoje ir tyloje vardan brolių ir už brolius, tai bus liudijimas ir būdas pasakyti: „Kaip gyvas Viešpats, Izraelio Dievas, kurio akivaizdoje aš stoviu“ (pranašas Elijas, 1 Kar 17, 1). Jėzus – mano širdies lobis, todėl verta Jam viską atiduoti.

O kitoms žodžiai „eik… ir pasakyk jiems“ taps veikliu ir aiškiu Dievo žodžio skelbimu (ne daugiau kaip 10 d. per mėn.).